S. Siparis prisipažino svarstęs apie savižudybę ir tebepykstąs ant V. Šapranausko
Parašė Zaliukas· October 30 2015 12:49:52
Šį šeštadienį „Lietuvos ryto“ televizijoje – speciali Vėlinėms skirto „Ginčo” laida. Mirtis, laidojimas dažnai siejama su niūriomis emocijomis, tačiau šį kartą laidos vedėjai temą pristatė kiek kitaip. „Šiandien mūsų laidoje ypatinga tema. Laida nebus labai liūdna. Mirtį galima apkalbėti labai įvairiai ir pažiūrėti į tai ironiškai, su ja yra susiję net tragikomiški įvykiai. Kapinių, karstų ir anapilin išėjusiųjų mados. Laidotuvės, kuriose ne liūdima, o kaip tik priešingai, žmogus išlydimas smagiai“, – taip laidą pristatė Aušra Kilkuvienė.

Laidos svečiai aktorius Saulius Siparis, Biržų vicemerė Irutė Varzienė, bendrovės „Bradapaminklai“ direktorius Gintaras Bradauskas, ritualinių paslaugų asociacijos pirmininkas Raimundas Pocius, Vilniaus laidojimo namų „Ritualas“ direktorė Jolanta Sprainaitienė, Kėdainių krematoriumo direktorius Bronislovas Polonskis, tarologas Leopoldas Malinauskas taip pat pasidalijo patirtimi Vėlinių tema.

Prakalbus apie laidojimo tradicijas, makabrišką istoriją papasakojo aktorius Saulius Siparis: „Vienam mano draugui giminaičiai iš Vokietiją atsiuntė butelį, na, tokį indą. Ant jo nieko neparašyta. Tiesiog viduje buvo pusiau juodas, pusiau pilkas dalykas, atrodė kaip prieskoniai. Ir vienas giminaičių nusprendė, kad čia yra vokiškos sriubos prieskonis, labai skanus dalykas. Visi ėmė ir prisibarstė tų miltų į savo sriubą. Sakė, kad buvo labai skanu. Paskui rado laišką, kad tai yra jų giminaitės pelenai.“

Po šios visus prajuokinusios istorijos S. Siparis priminė ir niūresnę mirties pusę, o apie žymių žmonių savižudybes pateikė savo versiją: „Visiems visko būna, tačiau tai nesuteikia teisės žudytis. Tai nusikaltimas kitiems. Na, pavyzdžiui, mano draugas Vytas (Vytautas Šapranauskas – red. past.) išėjo, ir aš turėjau tokių minčių. Tačiau dabar galvoju, kad žmogus neturi teisės to padaryti dėl kitų, ne dėl savęs.

Dėl savęs tu tai gali padaryti, bet aš pagalvojau, kad lieka vaikai ar dar kas nors. Ir kaip tada jie visi turi jaustis. Anais laikais savižudžius iš viso laidodavo už tvoros, nes taip negalima. O grįžtant prie Vytauto tai man jo mirtis buvo didžiulis smūgis, nes mes labai bendravome. Jis jau buvo bandęs du kartus nusižudyti, na, ir visgi tai padarė. Ir aš susikūriau tokį įvaizdį, kad prie Šv. Petro vartų, kai jį sutiksiu, jam dėsiu į snukį, nes taip nedaroma. Tai yra pati didžiausia egoizmo išraiška.“