Antrą sezoną filmuojamas serialas „Namai, kur širdis“ turi visą pluoštą ne tik jau žinomų aktorių, tokių kaip Kristina Kazlauskaitė, Gabija Ryškuvienė ar Giedrius Arbačiauskas, bet ir kylančių žvaigždučių: Dovilė Karaliūtė ar Aleksandras Kleinas.
Būtent su Aleksandru šiltą vasaros vakarą kalbėjome apie viską: aktorystės pasirinkimo kelią, studijų laikus, geriausius draugus ar mėgstamiausius filmus. Aleksandras - apsiskaitęs ir turintis žavesio žmogus, kuris, kaip pats pripažino, dievina teatrą. „Jei tu nesudievinsi šios specialybės, tu tiesiog negalėsi ten būti. Neišgalėsi. Nes darbas - žvėriškas, o pinigų - nėra“, - juokėsi vaikinas.
Aleksandro aktorystės kelias prasidėjo nuo gyvenimo kaimynystėje su žinomais aktoriais: Gediminu Storpirščiu, Rimu Tuminu ar Bagdzevičiais. „Savu laiku kažkas savivaldybėje sugalvojo, kad visus menininkus reikia grūsti į senamiestį, Stiklių gatvę ir tegu jie visi ten gyvena, nes tai - prastas rajonas. O po to jie labai graužėsi nagus sukišę mus ten“, - juokėsi jis.
Geriausi Aleksandro bičiuliai - Simas ir Ainis Storpirščiai. Būtent Ainiui vaikinas ir metė visą kaltę, kodėl pasuko teatro link. Aleksandro tėvai jį vertė lankyti būrelį, nors jis jau buvo išbandęs daugybę dalykų. „O tada Ainis man pasiūlė: „Einam pas mus į dramkę.“ Taip ir nuėjau, man patiko, lankėme dramos būrelį „Elementorius“ pas Eglę Stopirštienę. Labai puikiai ten praleidau visus aštuonerius metus.“
Tikrai ne kiekvienam pasiseka, kad nuo pat ankstyvos jaunystės žino, kuo bus užaugęs. Ne išimtis ir Aleksandras. Gal kiek netikėta, tačiau dar iki septyniolikos jis svarstė, kad tikrai bus, kaip pats sakė, „šefpovaru“. Galvojo, kad turės savo restoraną, jame jam bus labai faina, nes tai - jo svajonė. Bet aktorystė sumaišė visas kortas, ir vaikinas pasimetė: gal to nori labiau? „Traukė tas rutinos nebuvimas, nes nusėdėti vienoje vietoje man ganėtinai sunku. Galvojau, kad jeigu neįstosiu, važiuosiu į užsienį mokytis maisto gamybos. Daugybė aplinkinių man rodė, kad gal nereikia. O finale aš dar ir nenuėjau pas Tuminą į stojamuosius... Kitą dieną draugė man nusitempė pas profesorę Savickaitę, amžiną jai atilsį, ir kažkaip atsitiko, kad įstojau. Puikiai praleidau tuos ketverius metus, po to pasiėmiau magistrą, tik jau su pedagogine pakraipa. Tad dabar apsimetu, kad išmokau vaidinti ir to mokysiu kitus“, - šypsenos nestokojo Aleksandras.
Jis neslėpė, kad svarstymų, ar pasirinko teisingą kelią, tikrai kilo. Sako, kad ir kaip negražiai tai skamba, tačiau tik blogam aktoriui nekyla tokių abejonių. Teatrą jis pristatė kaip be galo šlykščią ir kankinančią profesiją, kurią privalu sudievinti. „Kine, teatre, aišku, yra truputėlį skirtumų: ir pinigai kitokie, ir pats viską kitaip vertini. Tarkim, teatre tai yra pastovus savęs išsunkimas ir gramzdinimas į emocijų liūną. Po to, tam tikromis aplinkybėmis, tu nebenori nei bendrauti su žmonėmis, nei jų matyti. Tai liečia ir artimesnius santykius. Jie pasidaro sudėtingesni, nes tu nebesi pajėgus išreikšti emocijas, paprasčiausiai tau jų trūksta, esi pavargęs nuo emocinių iškrovų. Yra žmonių, kuriems teatras net nepatinka, bet jie ten būna. Neįsivaizduoju, kas juos ten laiko“, - samprotavo aktorius.
Jis išdavė, kad itin įdomu dirbti su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi. Jis - itin reiklus, bet Aleksas sugebėjo rasti bendrą kalbą, kaip tarp aktoriaus ir režisieriaus. O galiausiai netgi tapo neblogais draugais. „Jis atneša tokias medžiagas, kur atrodo, jog padaryti tai - neįmanoma. Nes vizualiai neįsivaizduoji nei spektaklio, nei vaidmens“, - apie sumaištį vaidmens kūrimo pradžioje pasakojo jis. Prie įdomesnių patirčių jis skyrė ir bendradarbiavimą su VDU pirmakursiais, kurie yra jauni, energingi, ekspresyvūs, užsidegę kūrimu, dar nenuslopinti. „Jie visi ateidavo su savo įnoriais ir nepasitenkinimais, tad buvo labai smagu juos pasiųsti toli toli ir sakyti, kad chebra, čia ne ta vieta, kur susirinkom pyktis. Jei jums to reikia - galit eiti už durų“.
Punktualumo A. Kleinas išmoko iš profesorės Algės, kuri, vos prasidėjus paskaitai, užkabindavo duris, kad nė vienas vėluojantysis nepatektų. „Nespėji į repeticiją - ačiū, viso gero. Tas duoda savo. Gauni tam tikrą discipliną, nors, aišku, kai kurie iš mūsų kurso iki šios dienos to neišmoko. Būtinai bent dešimt minučių turi pavėluoti, o tu sėdi, lauki... Ir tai po to pradeda viską griauti“, - apie atsakomybės svarbą teatre pasakojo vaikinas.
Seriale Aleksandras vaidina aštuoniolikmetį vaikiną, kuris įsipynęs į tikrą jausmų ir įvykių voratinklį. Antrame sezone jo išgerti mėgstantis tėtis padeda moteriai, kuri yra netikra jo merginos senelė. Painu, tiesa? Vis dėlto, seriale jis - užjaučiantis, paslaugus, dėmesingas, gal kiek įspraustas į rėmus, nes negali sau leisti improvizuoti. Tačiau tokį darbą jis priskiria kaip dar vienai gerai gyvenimo patirčiai.
tik norint
pakomentuoti.
No Comments have been Posted.