Tarp juoko ir ašarų

Į „TV antenos“ klausimus atsako LNK laidos „Dviračio šou“ aktorė Rimantė Valiukaitė.

Dosjė. 36 metų Rimantė - vilnietė. 1988-1992 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo aktoriaus meistriškumą. Nuo 1990 m. su pertraukomis - Nacionalinio dramos teatro aktorė. 2002-2004 metais vaidino LTV improvizacijų šou „Pagauk kampą“. Trečią sezoną vaidina „Dviračio šou“. Išsiskyrusi, duktė Morta (15 m.)

- Prieš kelerius metus, pakviesta vaidinti serialuose, baiminotės televizijos paviršutiniškumo ir skuboto darbo. O dabar dirbate kasdienėje laidoje.

- Dabar turiu tiek darbų, kad grėsmė nubėgti paviršiumi - visą laiką greta. „Dviračio šou“, teatras, filmuojuosi seriale „42“.

Bijau paviršutiniškumo. Bet tai suvokdama, galiu ir stabtelėti, ir paieškoti gilesnių prasmių. Nors manau, kad ir prasmingi dalykai gali būti pasakyti linksmai ir paprastai. Nebūtina viską dramatizuoti.

- Ar taip manėte visada, ar patirtis išmokė?

- Gal išmokau. Kai prisimenu paauglystę ir jaunystę, ašaromis nukapsėtus dienoraščių lapus... Dramos vyko baisios.

- Gal visa drama buvo dėl kokių nors susikurtų fizinių „trūkumų“?

- Lyg ir ne dėl to. Nieko konkretaus nebuvo - tik kažkokios svajonės, meilė, baimės. Ir, be abejo, gyvenimas atrodė neturintis prasmės ir žiaurus.

Ir šiaip buvo apėmęs totalus skausmas. Įsivaizduoju, kaip sunku dabar mano dukteriai.

- Bandote apie tai su ja pasikalbėti?

- Morta - uždaroka. Pasakau, kad suprantu ją, o duktė atšauna, kad aš šunį myliu labiau nei ją!

- Šunį išsirinkote trejus metus jį stebėjusi. O kiek laiko jums trunka įsitikinti, kad bendraujate su tikru draugu?

- Turbūt ilgai. Turiu tik keletą artimų draugių. Neseniai buvome apsipykusios su geriausia drauge - stiliste Karina Leontjeva, tai apsiverkiau po nežinia kokios pertraukos.

- Kartą esate sakiusi, kad visada baisu klausimo, kylančio pasibaigus projektui: „Kas toliau?“ Dar pavartote darbo skelbimus?

- Pavartau! Didelę profesinę pauzę - beveik ketverių metų - jau ištvėriau. Nes darbas „Dviračio šou“ yra tik malonumas, hobis, suderintas su darbu. Teatre pastarąjį kartą premjeroje suvaidinau 2002 metais Jeano Anouilho „Bamboje“. O kai neturi darbo, neišvengiamai imi manyti, kad ne tą profesiją pasirinkai.

Bet šiuo metu lyg ateina šviesus periodas - jau žinau, kad nuo rudens turėsiu darbų. Dabar repetuoju ir Kosto Smorigino režisuojamame monospektaklyje pagal Sigito Parulskio pjesę „Urvinė moteris“.

- Pokštausite apie moterų ir vyrų nesusikalbėjimą?

- Tikrai nebus vien standartiniai pokštai apie lyčių nesusikalbėjimą. Kita vertus, ar įmanomas moters gyvenimas be vyro?! Aišku, kad ne.

O juokingiausia, kad, pažiūrėjusi spektaklį „Urvinis žmogus“, supratau, jog aš - vyras! Visą spektaklį palaikiau vyrišką poziciją ir nieko sau nepritaikiau iš to, kas buvo kalbama apie moteris.

- O ką santykiuose su moterimis sunkiausiai sekasi suvokti vyrams?

- Viską jie suvokia. Žinote, moterys vyriškėja, vyrai moteriškėja... Aš optimistiškai žiūriu į vyrų ir moterų santykius. Nors kartais ir atrodo, kad kalbame skirtingomis kalbomis.

- Kaip apibūdintumėte vienu žodžiu savo asmeninį gyvenimą?

- Nesusipratimas. (Juokiasi.) Jis - keistas, netelpantis į jokius rėmus. Ir tie rėmai niekada neatsiras. Niekada neturėsiu laimingo asmeninio gyvenimo - bent jau standartiškai įsivaizduojamo.

Man miela matyti, kaip jaunystėje susituokę žmonės užaugina vaikus ir dar gražiai bendrauja. Pavydžiu. Bet man taip neišėjo, ir žinau, kad to nebus. Specialiai ir nemodeliuoju kuria nors kryptimi gyvenimo.

Kreipiu save labiau į darbą nei į asmeninį gyvenimą. Nežinau kodėl - ar dėl to, kad nenusisekus asmeniniam gyvenimui lieka atsidėti darbui, ar nuo pat pradžių taip buvo.

- Gyvenate name. Kas rūpinasi jo priežiūra?

- Aš rūpinuosi. Na, Vytas (Rimantės gyvenimo draugas aktorius Vytautas Šapranauskas. - Red.) padeda, bet jis irgi nemėgsta buities darbų.

- Neretai pavarčius moterų nuotraukų albumus atrodo, kad bėgant metams jos tik gražėja. O kaip jaučiatės jūs?

- Gal laikui bėgant atsiranda kokia moteriška paslaptis. Pavyzdžiui, artimiausias žmogus man sako, kad aš vis dar gražėju. Bet kada nors tas procesas, aišku, sustos, ir tada jau prasidės kitas procesas...

Niekada nelaikiau savęs gražuole. Kai kas nors pagiria, galvoju, ko jis siekia.

- Ar pati mokate sakyti komplimentus, pagirti?

- Pasakau komplimentų ir vyrams, ir moterims. Ir artimiausiam žmogui pasakau. Bet net malonų dalyką sakant man visada norisi pridėti druskos - kad nebūtų per saldu. Ir atvirkščiai - nemalonius dalykus stengiuosi pasakyti juokaudama.

- Koks laimingiausias jūsų gyvenimo periodas?

- Viskas eina juostomis: šviesi, tamsi, šviesi, tamsi. Ir, ko gero, tai priklauso nuo to, ką dirbi ir su kokiais žmonėmis bendrauji.

- Gal dabar, kai atsiranda darbų teatre, atsisakysite televizijos?

- Bet jeigu viską suspėju, gal niekam netrukdo, kad dirbu televizijoje? Televizijoje dirbu ne iš vargo. Man malonumas dirbti su „dviratininkų“ kompanija.

- Pagal išvaizdą jums lyg labiau tiktų draminiai vaidmenys. O pastaruoju metu vis pokštaujate.

- Aš pati manau, kad esu tragikomiško amplua. Ir mieliausia man, kai teatre yra ir juoko, ir ašarų.

- Koks personažas „Dviračio šou“ - jūsų mėgstamiausias?

- Mano meilė - ta Andžela, kuri neseniai tapo blondine. Smagi man ta herojė - švelni, meili, nuoširdžiai kvaila mergina.

- O landžios bei primityvios „Apatinių baltinių“ žurnalistės personažą, atrodo, irgi kuriate su meile...

- Bet jis tikrai neturi vieno prototipo. Tai - visų televizijos gyvenimo būdo žurnalų vedėjų parodija.